Šiuolaikiniais teodolitais galima išmatuoti vertikaliuosius kampus nuo – 55° iki +60°

Vertikaliųjų kampų matavimas

Vertikaliojo skritulio nulio vieta. Vertikaliesiems kampams matuoti naudojamas vertikalusis skritulys. Reikia, kad, kai žiūrono vizavimo ašis yra horizontalioje padėtyje, o vertikaliojo skritulio gulsčiuko burbulėlis ampulės centre (arba veikiant kompensatoriui), nulinis atskaičiavimo skalės brūkšnys sutaptų su limbo padalų nuliniu brūkšniu, t. y. atskaita vertikaliajame limbe būtų lygi nuliui. Dažniausiai taip nebūna. Vertikaliojo limbo atskaita tokioje padėtyje vadinama nulio vieta. Ji sutrumpintai žymima. Norint rasti nulio vietą, reikia viduriniu horizontaliuoju žiūrono siūleliu teodolito padėtyje vizuoti į aiškų vietovės tašką bei kiekvieną kartą, nustačius gulsčiuko burbulėlį į vidurį, atskaičiuoti vertikaliajame limbe.

Vertikalusis kampas matuojamas taip:

1. Teodolitas centruojamas ir nustatomas vertikaliai. Padėtyje žiūrono viduriniu horizontaliuoju siūleliu vizuojama tašką. Mikrometriniu sraigtu vertikaliojo skritulio gulsčiuko burbulėlis tiksliai įplukdomas į vidurį (šis veiksmas nereikalingas, kai yra kompensatorius). Atskaičiuojama vertikaliajame limbe. Atskaita atitinkamai pažymima. Matuojant teodolitu 2T30 (T30), naudojamas horizontaliojo skritulio gulsčiukas, kurio burbulėlis į ampulės centrą įplukdomas vienu iš kelmelio kėlimo sraigtų (paskui dar reikia patikrinti, ar tiksliai vizuota).

2. Daromas antrasis vertikaliojo kampo matavimo pusruožtis. Žiūronas verčiamas per zenitą ir jau, esant kitai vertikaliojo skritulio padėčiai, vėl vizuojama į tašką, gulsčiuko burbulėlis įplukdomas į vidurį ir atskaičiuojama limbe. Vertikalusis kampas randamas:

Nulio vietos pastovumas, matuojant vertikaliuosius kampus, rodo matavimų teisingumą. Nulio vietos svyravimas turi būti ne didesnis už dvigubą arba trigubą limbo atskaičiavimo tikslumą. Vertikalieji kampai gali būti teigiami arba neigiami.

Šiuolaikiniais teodolitais galima išmatuoti vertikaliuosius kampus nuo —55° iki +60°.

Nulio vietos reguliavimas. Kad būtų patogiau skaičiuoti vertikaliuosius kampus, reikia, kad būtų artima. Nulio vietos reguliavimo metodika priklauso nuo teodolito tipo.

1. Teodolituose su vertikaliojo skritulio gulsčiuku (T15 ir kt.) reguliuojama keičiant gulsčiuko padėtį. Alidadės mikrometriniu sraigtu gulsčiuko burbulėlis įplukdomas į nulinę padėtį. Sukant žiūrono mikrometrinį sraigtą, vertikaliajame limbe nustatoma atskaita lygi. Tuomet žiūrono vizavimo ašis yra horizontali. Paskui gulsčiuko mikrometriniu sraigtu limbe nustačius nulinę atskaitą, burbulėlis nuplaukia iš nulinės padėties. Reguliavimo sraigteliais burbulėlį sugrąžinus į ampulės vidurį, bus artima nuliui.

2. Reguliuojant teodolitą su kompensatoriumi (T15K, 2T5K, 3T51(11), pirmiausia nustatoma atskaita vertikaliajame limbe. Tada kompensatoriaus reguliavimo sraigteliu, esančiu vertikaliojo skritulio atramoje, limbe nustatoma atskaita, lygi nuliui.

3. Kai teodolite yra tik horizontaliojo skritulio gulsčiukas, kuris naudojamas ir vertikaliesiems kampams matuoti (2T30, T30), priartinant NV prie nulinės reikšmės, keičiama žiūrono vizavimo ašies padėtis. Daroma taip.

Iš abiejų padėčių vizuojama į ryškų tašką ir, įplukdžius gulsčiuko burbulėlį į vidurį, vertikaliajame limbe atskaičiuojama. Sukant žiūroną mikrometriniu sraigtu, nustatomas apskaičiuotas vertikalusis kampas limbe. Žiūrono vidurinis horizontalusis siūlelis nukrypsta nuo vizavimo taško. Siūlelių žiedo reguliavimo sraigteliais vidurinis horizontalusis siūlelis sutapdinamas su stebimuoju tašku. Baigus reguliuoti, nulio vieta nustatoma pakartotinai.

Patiko? Pasidalink

Topografinių planų ir žemėlapių sutartiniai ženklai

Vietovės kontūrai, objektai ir reljefas planuose bei žemėlapiuose vaizduojami sutartiniais ženklais. Sutartiniai ženklai skirstomi į mastelinius arba kontūrinius, linijinius, nemastelinius ir aiškinamuosius.

Masteliniai sutartiniai ženklai planuose ir žemėlapiuose atitinka situacijos elementų matmenis, sumažintus plano masteliu. Jie turi kontūrą (ribą), skiriantį juos nuo kitų ženklų ir pripildytą tam tikrų sutartinių ženklų. Kontūriniais ženklais vaizduojami

krūmai, pievos ir kt. Kartais kaip sutartiniai ženklai vartojamos spalvos: vanduo dažomas mėlynai, miškai — žaliai, plentai — raudonai ir kt.

Linijiniais sutartiniais ženklais vaizduojami siauri keliai ir upeliai, grioviai ir kt. Jų ilgis atitinka elemento matmenis, sumažintus masteliu, o plotis žymimas sutartinai.

Nemasteliniais ženklais žymimi objektai, kurių kontūrai maži ir pavaizduoti jų plano masteliu negalima, pavyzdžiui, pavieniai medžiai, kelrodžiai, paminklai ir kt.

Aiškinamieji ženklai teikia papildomą informaciją apie masteliniais ar nemasteliniais ženklais pavaizduotus objektus. Pavyzdžiui kalnų viršūnių aukščiai, upių ir ežerų vandens horizontai, vietovių pavadinimai ir kt.

Reljefas vaizduojamas vienodo aukščio taškus jungiančiomis kreivėmis. Jos vadinamos horizontalėmis, arba izohipsėmis

Pagal tarptautinį susitarimą elipsoidas geografinės platumos paralelėmis dalijamas į juostas, kurios žymimos lotynų alfabeto didžiosiomis raidėmis nuo ekvatoriaus ašigalių kryptimi. Meridianais elipsoidas dalijamas į kolonas kas 6° geografinės gumos. Kolonos numeruojamos arabiškais skaitmenimis nuo 180° meridiano rytus. Vienas lapas, apribotas meridianais ir paralelėmis, vadinamas 1:1 000 000 masteliu sudaryto žemėlapio trapecija. Jos nomenklatūrą sudaro juostos ir kolonos numeriai. Pavyzdžiui, trapecijos, kurioje yra Kaunas, nomenklatūra.

1:500 000, 1:200 000 ir 1:100 000 mastelio žemėlapių nomenklatūra sudaryta iš 1:1 000 000 žemėlapio nomenklatūros ir atitinkamos raidės arba skaičiaus. Pavyzdžiui, padalijus 1:1 000 000 mastelio trapeciją į keturias dalis ir sunumeravus jas raidėmis A, B, B ir F, gaunama 1:500 000 mastelio lapo nomenklatūra (N-34- F ) , o padalijus į 36 dalis ir sunumeravus romėniškais skaitmenimis 1:200 000 žemėlapio nomenklatūra (N-34-VI). Padalijus 1:1 000 000 mastelio trapeciją į 144 dalis ir sunumeravus arabiškais skaitmenimis, gaunama 1:100 000 žemėlapio nomenklatūra (N-34-25).

1:50000 mastelio žemėlapio trapecijos nomenklatūrą sudaro 1:100 000 mastelio žemėlapio trapecijos nomenklatūra ir atitinkamos raidės A, B, B ar F. 1:25 000 mastelio trapecijos nomenklatūrą sudaro 1:50 000 mastelio trapecijos nomenklatūra.

Norint gauti 1:5000 mastelio trapecijos nomenklatūrą, 1:100 000 mastelio trapecija dalijama į 256 dalis ir numeruojama arabiškais skaitmenimis. Jos nomenklatūrą sudaro 1:100 000 mastelio trapečijos nomenklatūra ir skaičius, parašytas skliausteliuose. 1:2 000 mastelio trapecijos nomenklatūra gaunama taip: 1:5000 trapecija dalijama į 9 dalis

Topografinių žemėlapių ir planų trapecijų matmenys bei notelėje. Ši nomenklatūra naudojama NVS ir kol kas dar Lietuvoje.

Sudarant nedidelės vietovės (iki 20 km2, kartais ir didesnės) planus, planų lapai yra kvadrato formos. Kvadrato kraštinė lygi 40 cm 1:5 000 mastelio planui ir 50 cm 1:2 000, 1:1 000 ir 1:5 000 mastelio planams. 1:5 000 mastelio planų lapai numeruojami arabiškais skaitmenimis. Tokio mastelio plano nomenklatūra yra lapo numeris. Kiekvieną tokį lapą mastelių atitinka keturi 1:2 000 mastelio plano lapai, kurie numeruojami raidėmis A, B, C ir D.

Kiekvieną 1:2 000 mastelio lapą atitinka keturi 1:1 000 mastelio lapai, kurie numeruojami romėniškais skaitmenimis I, II, III, IV ir šešiolika 1:500 mastelio lapų, numeruojamų arabiškais skaitmenimis.

Patiko? Pasidalink

Geodezijos sąvokos: planas, žemėlapis, profilis

Planas, žemėlapis, profilis

Tarkime, kad elipsoido paviršių statmenomis jam linijomis, projektuojamas fizinio Žemės paviršiaus plotas.

Kai šis plotas nedidelis km, jo ortogonaliąją projekciją elipsoido paviršiuje galima laikyti plokštumine ir sumažintą pavaizduoti popieriuje. Grafinis tam tikru masteliu sudarytas vietovės atvaizdas popieriaus lape vadinamas vietovės planu.

Mastelis yra linijos ilgio plane ir tos pačios linijos horizontalios projekcijos ilgio vietovėje santykis.

Planai sudaromi ortogonaliojoje projekcijoje. Topografinių planų standartiniai masteliai tokie: 1:500; 1:1000; 1:2000; 1:5000. Jeigu projektuojamas didelis plotas, tai jo projekcija elipsoido paviršiuje bus sferinė. Grafinis tam tikro mastelio sferinio paviršiaus atvaizdas popieriaus lape vadinamas vietovės žemėlapiu.

Žemėlapiai sudaromi kartografinėse projekcijose. Naudojamos konforminės (lygiakampės), ekvivalentinės (lygiaplotės) ir laisvos projekcijos. Pastarąsias naudojant, nesilaikoma konformiškumo ir ekvivalentiškumo sąlygų. Pagal sudarymo principus kartografinės projekcijos skirstomos į kūgines, ritinines, perspektyvines ir kt. Topografiniai žemėlapiai sudaromi tokių standartinių mastelių: 1:10 000; 1:25 000; 1:50 000; 1:100 000; “1 :200 000; 1:500 000; 1:1 000 000.

Esminis skirtumas tarp plano ir žemėlapio yra tas, kad objektai plane esti panašūs objektus vietovėje, o žemėlapyje jie deformuoti. Tačiau jeigu žemėlapis sudarytas konforminėje (lygiakampėje) projekcijoje, tai jo objektai panašūs į objektus vietovėje, o plotai deformuoti. Ekvivalentinėje (lygiaplotėje) projekcijoje plotai lieka nepakitę, deformuojami kampai.

Žemėlapiuose pavaizduoti meridianai ir paralelės, o topografiniuose žemėlapiuose — dar ir kilometrinis tinklas, o planuose — tik koordinačių tinklas. Pagal paskirtį žemėlapiai skirstomi į topografinius, geografinius, geologinius, dirvožemio, hidrografinius ir kt. Jų sudarymo būdus nagrinėja speciali disciplina, vadinama kartografija. Be planų ir žemėlapių, inžinerinėje praktikoje naudojami ir profiliai.

Profilis yra Žemės paviršiaus linijos vertikalaus pjūvio grafinis tam tikro mastelio atvaizdas popieriuje. Profilį galima sudaryti žinant būdingų fizinio Žemės paviršiaus taškų aukščius nuo atitinkamo lygio paviršiaus ir atstumus tarp jų.

Aerofotovaizdas — tai iš lėktuvo padaryta Žemės paviršiaus fotografija. Ji naudojama sudarant planus ir žemėlapius. Aerofotovaizdas gaunamas centrinėje projekcijoje. Projektavimo centras O yra aerofotoaparato objektyvo optinis centras. Per šį tašką į vaizdo plokštumą projektuojami visi Žemės paviršiaus taškai.

Kai vietovė lygi ir aerofotoaparato negatyvo plokštuma ekspozicijos momentu jai lygiagreti, aerofotovaizdo centrinė projekcija sutampa su tos vietovės ortogonaliąja projekcija, kurioje sudaromi planai. Šiuo atveju aerofotovaizdas yra vietovės planas, o visų jo dalių masteliai vienodi.

Jeigu ekspozicijos momentu negatyvo plokštuma su fotografuojama vietove (kalnuotoje vietovėje — su vidurinio vietovės taško horizontu) sudaro kampą, gaunamas perspektyvinis vietovės vaizdas. įvairių tokio aerofotovaizdo masteliai yra skirtingi. Todėl, sudarant planus ir žemėlapius, aerofotovaizdai transformuojami ir gaunami ortogonalioje projekcijoje.

Aerofotovaizdų deformacijos dėl reljefo transformuojant nepanaikinamos. Todėl, sudarant planus arba žemėlapius, naudojama tiktai mažiausiai deformuota centrinė aerofotovaizdo dalis arba daromos pataisos taškų planinei padėčiai nustatyti.

Planų ir žemėlapių sudarymo iš aerofotovaizdų būdus nagrinėja fotogrametrija. Be aerofotovaizdų, planams ir žemėlapiams sudaryti naudojamos ir kosminės nuotraukos.

Patiko? Pasidalink