KODĖL KIEKVIENAS VAISIUS TURI KAULIUKĄ?
Visai ne kiekvienas! Jeigu net naudosimės sąvokomis „vaisius” ir „kauliukas” jų įprastine reikšme ir vaisiams priskirsime tuos, kuriuos botanikai apibrėžia kaip „sultinguosius vaisius”, tai net ir tada, be vaisių su „kauliuku” viduje — vyšnios, slyvos, abrikoso, — rasime vaisių su sėklelėmis sultingo žiedsosčio paviršiuje — žemuogės, braškės. Tipiški vaisiai su kauliuku viduje yra kaulavaisiai, kurie susideda iš vieno kieto sumedėjusio vidinio kauliuko, sultingo (slyva, vyšnia) arba sauso (migdolas) apyvaisio ir labai plonos odelės. Sultingoji dalis ne visada valgoma: tokių kaulavaisių, kaip graikų riešutas arba migdolas, valgome tik branduolius. Užtat valgoma slyvos, vyšnios, persiko, abrikoso, datulės, sedulos, kai kuriais atvejais dygiosios kryklės sultingoji dalis. Be vienasėklių kaulavaisių, yra sudėtingų, sudarytų iš daugelio mažų kaulavaisių, išsidėsčiusių rutuliu ir lengvai atsiskiriančių nuo žiedsosčio. Tai avietės, gervuogės ir pan. žemuogės ir braškės, kaip ir avietės, vaisius sudėtingas, tik jis susideda ne iš mažų kaulavaisėlių, o iš sultingo, gardaus žiedsosčio, taip pat iš esančių jo paviršiuje mažų „sėklelių”, kurių, valgydami uogas, beveik nepastebime. Kitaip yra su erškėčio vaisiais. Čia mažus, plaukuotus „riešutėlius” gaubia raudonas žiedsostis. Didelę sultingųjų vaisių su sėklomis viduje grupę sudaro uogos. Pavyzdžiui, iš galime išskirti tikrųjų uogų tipą (vynuoges, serbentus, agrastus, pomidorus, bruknes), obuolio tipą (obuolį, kriaušę, svarainį, šermukšnį, erškėtį), vadinamųjų citrusinių vaisių tipą (citrinas, apelsinus) ir moliūgo vaisiaus tipą (moliūgą, agurką, melioną, arbūzą). Kitokie yra j uogas panašaus kukmedžio vaisiai, kurių sėklos— ryškiu apvalkalu padengti mažyčiai riešutėliai, arba kadagio vaisiai, kurių juodos „uogos” — kankorėžio atmaina. Riešuto tipo sėklas, be lazdyno, ąžuolo ir buko, taip pat turi beržas, alksnis ir kiti medžiai. įdomius ir savotiškus vaisius veda agaras, kuris taip pat vadinamas vandens riešutu, inkaru. Šis vaisius atrodo kaip inkaras su keturiais šerpetotais spygliais; jie jam padeda laikytis dumble, kur augalas leidžia atžalas ir auga. Agaro (vandens riešuto) vaisiai visai ne riešutai, greičiau tai yrą kaulavaisiai. Toks pavadinimas atsirado todėl, kad jo miltingos, turinčios kiek riebalų sėklos savo skoniu primena riešutus.
AR POMIDORAS LAUKINIS AUGALAS, AR JIS ŽMOGAUS IŠVESTAS?
Europoje pomidorus pradėta auginti XVIII amžiaus pabaigoje. Tik kai kuriose šalyse, pačiuose mūsų žemyno pietuose, jau XVI amžiuje buvo auginamos šios daržovės, atvežtos iš Peru (Pietų Amerika). Užtat, atradus Ameriką, pirmosios ekspedicijos į to žemyno gilumą visame ruože nuo Meksikos ligi Peru užtikdavo pomidorus, auginamus indėnų. Ir, be abejo, kaip tik ten yra laukinio pomidoro tėvynė. Esama daugybės įvairių pomidorų atmainų. Mes žinome žirnio didumo pomidorų (naudojamų dekoratyviniams tikslams) ir didelių „pomidorų pasaulio milžinų”, sveriančių iki kilogramo ir beveik neturinčių kauliukų. Žinome pomidorų lygių ir su įdubimais, plokščiu ir pailgų, obuolio, kriaušės ir slyvos formos arba beveik visai rutulio pavidalo; žinome baltų, geltonų, tamsiai purpurinių ir grynai „pomidorinių” arba oranžinio raudonumo. Jie visi atsirado kaip rūpestingo auginimo rezultatas, kaip žmogaus darbo rezultatas ir labai skiriasi nuo savo laukiniu protėvių.
