Didysis Spalis davė pradžia naujam medicinos mokslo raidos etapui. Vaistinių augalų tyrimas tapo valstybinės reikšmės dalyku. Nepaprastai sunkiu jaunai Tarybų Respublikai metu, 1919 metais, pradėjo veikti Vaistinių augalų tyrimo laboratorija, įkuriami Petrogrado chemijos ir farmacijos ir Maskvos farmacijos mokslinio tyrimo institutai.
1921 metais V. Lenino iniciatyva buvo priimtas RTFSR Liaudies Komisarų Tarybos dekretas apie vaistinių augalų rinkimą, kuris turėjo ypatingos reikšmės planingam vaistinės augalinės žaliavos tyrimui ir paruošoms. Jau 1923 metais Sąjunginėje žemės ūkio parodoje buvo įkurta vaistinių augalų plantacija. Leningrade įkurtas Botanikos institutas, suorganizuojamas Sąjunginis chemijos ir farmacijos mokslinio tyrimo institutas. Vertingų fitopreparatų sukurta Leningrado ir Charkovo chemijos ir farmacijos institutuose.
Ypač reikšmingas Sąjunginio vaistinių augalų mokslinio tyrimo instituto likimas, kuriame, be kitų, veikia chemijos, botanikos, augalininkystės, farmakologijos, medicinos ir biologijos laboratorijos, yra vaistinių augalų botanikos sodas, devynios zoninės bandymų stotys su eksperimentinėmis bazėmis, išsidėsčiusiomis įvairiose šalies zonose. Prie instituto veikia eksperimentinė gamykla. Čia dirba botanikai, selekcininkai, agronomai, chemikai, fiziologai, farmakologai, gydytojai, technologai
XX amžius ženklus dideliais laimėjimais kalnų cheminių preparatų sintezės srityje, bet tai visiškai nereiškia, kad augaliniai vaistiniai preparatai neteko savo reikšmės. Iš duomenų, kuriuos paimti iš jau minėtos „Vaistinių augalų” knygos ir iš specialiuose žinynuose farmakopėjose išvardytų vaistų, kuriuos leista vartoti mūsų šalies medicinos praktikoje, 31 % sudaro vaistiniai preparatai iš aukštesniųjų augalų, apie 3% iš grybų ir bakterijų (antibiotikai), apie 12 % gyvulinės kilmės preparatai (endokrininiai ir kt.), apie 9 % kalio permanganato arba cinko tepalo tipo neorganiniai junginiai ir maždaug 45 % sudaro sintetiniai preparatai. Be to, naudojama dar daug augalų, kuriuos leista vartoti TSRS sveikatos apsaugos ministerijos, arbatų, antpilų pavidalu. Tačiau esmė yra ne vien tame, kiek augalų mums padeda. Kur kas svarbiau yra tai, kad, sergant kai kuriomis nepaprastai rimtomis ir, deja, gana paplitusiomis ligomis, vaistiniai augalai yra vos ne vienintelis mūsų pagalbininkas. Daugiau kaip 80 % visų vaistų, vartojamų širdies ligoms gydyti, sudaro augalinės žaliavos preparatai.
Pakartosime dar kartą tai, kas buvo pasakyta anksčiau: vaistiniai augalai jau daugelį daugelį amžių tiriami visose pasaulio šalyse. Ir, žinoma, padaryta nemažai. Koks gi darbas laukia mūsų ateityje? Gana pamokantys yra P. Čikovo ir M. Pavlovo duomenys, kurie pateikia daug informacijos. Mūsų šalies medicinoje dabar vartojama ne daugiau kaip 200 augalų rūšių, t.y. tik I % visų TSRS aukštesniųjų augalų. Ir dar vienas įspūdingas skaičius. Pasirodo, kad praeities liaudies medicinai buvo žinoma nei daug, nei mažai, o 12 tūkstančių žolių! Ir, žinoma, dėl visiškai suprantamų priežasčių tolimoje praeityje daugelio augalų stebuklingos gydomosios jėgos galėjo ir nežinoti. Tačiau liaudies medicinos patirties apie vaistinių augalų vartojimą tyrimas gali duoti didžiulę naudą. Prisiminkime akademiko I. Pavlovo žodžius: „Argi liaudis ne mokslo šaltinis? Ir kuo daugiau inteligentija semiasi iš šio šaltinio, tuo vaisingesnis nacijos istorinis gyvenimas”.
Negana to, paklausa dažnai yra didesnė už mūsų dabartinius, tiesą pasakius, nemažus vaistinės augalinės žaliavos gamybos didinimo tempus. Keliamas uždavinys kur kas daugiau rinkti vaistinių augalų. Daugėja ir specializuotų organizacijų, kurios renka gydomąsias žoles. Vis daugiau moksleivių, studentų, pensininkų, gamtos mylėtojų prisideda prie šio svarbaus darbo ir tuo rimtai padeda papildyti vaistinės žaliavos atsargas.
