Planas, žemėlapis, profilis
Tarkime, kad elipsoido paviršių statmenomis jam linijomis, projektuojamas fizinio Žemės paviršiaus plotas.
Kai šis plotas nedidelis km, jo ortogonaliąją projekciją elipsoido paviršiuje galima laikyti plokštumine ir sumažintą pavaizduoti popieriuje. Grafinis tam tikru masteliu sudarytas vietovės atvaizdas popieriaus lape vadinamas vietovės planu.
Mastelis yra linijos ilgio plane ir tos pačios linijos horizontalios projekcijos ilgio vietovėje santykis.
Planai sudaromi ortogonaliojoje projekcijoje. Topografinių planų standartiniai masteliai tokie: 1:500; 1:1000; 1:2000; 1:5000. Jeigu projektuojamas didelis plotas, tai jo projekcija elipsoido paviršiuje bus sferinė. Grafinis tam tikro mastelio sferinio paviršiaus atvaizdas popieriaus lape vadinamas vietovės žemėlapiu.
Žemėlapiai sudaromi kartografinėse projekcijose. Naudojamos konforminės (lygiakampės), ekvivalentinės (lygiaplotės) ir laisvos projekcijos. Pastarąsias naudojant, nesilaikoma konformiškumo ir ekvivalentiškumo sąlygų. Pagal sudarymo principus kartografinės projekcijos skirstomos į kūgines, ritinines, perspektyvines ir kt. Topografiniai žemėlapiai sudaromi tokių standartinių mastelių: 1:10 000; 1:25 000; 1:50 000; 1:100 000; “1 :200 000; 1:500 000; 1:1 000 000.
Esminis skirtumas tarp plano ir žemėlapio yra tas, kad objektai plane esti panašūs objektus vietovėje, o žemėlapyje jie deformuoti. Tačiau jeigu žemėlapis sudarytas konforminėje (lygiakampėje) projekcijoje, tai jo objektai panašūs į objektus vietovėje, o plotai deformuoti. Ekvivalentinėje (lygiaplotėje) projekcijoje plotai lieka nepakitę, deformuojami kampai.
Žemėlapiuose pavaizduoti meridianai ir paralelės, o topografiniuose žemėlapiuose — dar ir kilometrinis tinklas, o planuose — tik koordinačių tinklas. Pagal paskirtį žemėlapiai skirstomi į topografinius, geografinius, geologinius, dirvožemio, hidrografinius ir kt. Jų sudarymo būdus nagrinėja speciali disciplina, vadinama kartografija. Be planų ir žemėlapių, inžinerinėje praktikoje naudojami ir profiliai.
Profilis yra Žemės paviršiaus linijos vertikalaus pjūvio grafinis tam tikro mastelio atvaizdas popieriuje. Profilį galima sudaryti žinant būdingų fizinio Žemės paviršiaus taškų aukščius nuo atitinkamo lygio paviršiaus ir atstumus tarp jų.
Aerofotovaizdas — tai iš lėktuvo padaryta Žemės paviršiaus fotografija. Ji naudojama sudarant planus ir žemėlapius. Aerofotovaizdas gaunamas centrinėje projekcijoje. Projektavimo centras O yra aerofotoaparato objektyvo optinis centras. Per šį tašką į vaizdo plokštumą projektuojami visi Žemės paviršiaus taškai.
Kai vietovė lygi ir aerofotoaparato negatyvo plokštuma ekspozicijos momentu jai lygiagreti, aerofotovaizdo centrinė projekcija sutampa su tos vietovės ortogonaliąja projekcija, kurioje sudaromi planai. Šiuo atveju aerofotovaizdas yra vietovės planas, o visų jo dalių masteliai vienodi.
Jeigu ekspozicijos momentu negatyvo plokštuma su fotografuojama vietove (kalnuotoje vietovėje — su vidurinio vietovės taško horizontu) sudaro kampą, gaunamas perspektyvinis vietovės vaizdas. įvairių tokio aerofotovaizdo masteliai yra skirtingi. Todėl, sudarant planus ir žemėlapius, aerofotovaizdai transformuojami ir gaunami ortogonalioje projekcijoje.
Aerofotovaizdų deformacijos dėl reljefo transformuojant nepanaikinamos. Todėl, sudarant planus arba žemėlapius, naudojama tiktai mažiausiai deformuota centrinė aerofotovaizdo dalis arba daromos pataisos taškų planinei padėčiai nustatyti.
Planų ir žemėlapių sudarymo iš aerofotovaizdų būdus nagrinėja fotogrametrija. Be aerofotovaizdų, planams ir žemėlapiams sudaryti naudojamos ir kosminės nuotraukos.
