Dar senovėje egiptiečiai cikoriją vartojo maistui. Kaip kavos surogatas jos šaknis pradėta vartoti Vokietijoje; vėliau išplito kitose šalyse, tarp jų ir Rusijoje. Iš istorinių dokumentų žinoma, kad jau 1800 m. cikorija buvo auginama Jaroslavlio gubernijos Rostovo valsčiuje. Tos pačios gubernijos Porečjės kaimo valstietis Zolotuchinas pirmasis cikoriją pavartojo kaip kavos pakaitalą. Iki šiol Jaroslavlio sritis yra cikorijos auginimo ir perdirbimo centras. Čia veikia TSRS stambiausias cikorijos perdirbimo susivienijimas. Cikorija auginama ir perdirbama Ukrainoje Chmelnickio ir Žitomiro srityse.
Botanikai išskiria dešimt cikorijos rūšių, bet kultivuojamos tik dvi. Maistui vartojami paprastos cikorijos lapai ir šaknys. Pastarosios yra baltos, beveik bekvapės; jose yra 75% vandens. Šeštadalis sausojo likučio tenka nulinui — daugia molekuliniam angliavandeniui, kuris, vykstant hidrolizei, sudaro fruktozę. Be inulino, cikorijoje yra ir kitų cukrų, nedaug baltymų ir riebalų. Kartoką prieskoni šaknims suteikia glikozidas intibinas. Cikorija neturi tonizuojančių savybių, nes joje nėra kofeino.
Cikorijos šaknys išdžiovinamos tiek, kad jose vandens liktų ne daugiau kaip 8%. Taip paruoštas galima pakankamai ilgai laikyti. Išdžiovintos ir kubeliais supjaustytos šaknys kepinamos 180°C temperatūroje. Tuo metu vyksta inulino hidrolizė, fruktozės kiekis padidėja nuo 2 iki 20%, suyra glikozidas intibinas ir cikorija netenka kartumo. Kaitinant fruktozė karamelizuojasi, kaip kaitinant paprastą cukrų, ir pasidaro rudos spalvos. Vykstant sudėtingoms cheminėms reakcijoms, susidaro cikoreolis, labai panašus į kafeolį. Būtent cikoreolis gėrimui suteikia skoni ir aromatą.
Įdomu tai, kad apie 80% sausųjų medžiagų, esančių cikorijoje, tirpsta vandenyje. Todėl kepintoje cikorijoje daugiau tirpių medžiagų negu natūralioje kavoje. Cikorijos užpilas stiprus, tirštas ir kvapus. Kartais cikorijos sąmoningai dedama į natūralią kavą, kad ši būtų gražios spalvos, labai tamsi, ypatingo. kvapo. Kadangi cikorija gerai tirpsta, jos antpilas vartojamas įvairiais atvejais kaip dažomoji medžiaga, tarp jų ir kosmetikoje. Cikorijos užpilas veidui ir rankoms suteikia įdegimo atspalvį, plaukams puikų Meninė akvarelė su silpnu cikorijos užpilu gražiai blizga. Tokiu užpilu dažomi sultiniai, kremai, padažai, užuolaidos, portjeros ir servetėlės. Kartais cikorijos tirpalu dažomas parketas ir sienų paneliai — dėl to jie tampa šviesiai rudos spalvos.
Cikorijos higroskopiškumo savybėmis naudojasi sodininkai. Jei į gėlių vazoną įdėsime truputi cikorijos tirščių, žemė ilgiau išlaikys drėgmę. Cikorijos tirščiais valomi tamsūs kilimai, bronziniai ir variniai daiktai, kartais puodai ir arbatinukai. Valomuose induose cikorija verdama ir kelioms valandoms paliekama.
Iš cikorijos gaminamos salotos. Šaknis nuvaloma ir išpjaunamas šerdies vidurys, nes tai karčiausia vieta. Paskui cikorija supjaustoma mažais gabaliukais, sumaišoma su supjaustytais pomidorais, užpilama aliejumi ir pasūdoma. Paruoštos salotos gardinamos cukrumi ir citrinos sultimis. Vietoj pomidorų į salotas galima dėti žirnelių. Tokios salotos tinka valgyti su silke arba tiesiog pagal kiekvieno norą. Paruoštos cikorijos šaknys, kaip jau sakyta, sumaišomos su majonezu, pasūdomos, pagardinamos cukrumi ir puošiamos petražolių lapeliais.