Kodėl būtent K. Bencui teikiama automobilio išradėjo garbė?

Nuo mažens K. Bencas (1844-1929) labai domėjosi varikliais ir galima drąsiai teigti, kad visą gyvenimą atidavė automobiliui. Manoma, jog ankstyvoje jaunystėje išryškėjusį polinkį mechaniką K. Bencas paveldėjo iš savo protėvių: jie buvę kalviai, o tėvas — kvalifikuotas šaltkalvis, garvežio mašinistas. Ta proga kad daugelį variklio tobulinimo problemų automobilio išradėjas sprendė empiriškai, tai yra galutinai ką nors pakeisdavo tik po daugybės bandymų, nuodugniai „išblusinėjęs” konstrukciją.

Pirmasis Benco triratis automobilis, kuriam buvo lemta tapti šiuolaikinio automobilio tiesioginiu protėviu, sukonstruotas iš plieninių vamzdžių. Jis svėrė 263 kilogramus ir turėjo užpakalyje įtaisytą keturtaktį vieno cilindro vandeniu aušinamą benzininį variklį, kuris per diržinę pavarą, diferencialą ir grandines suko ratus. Užpakaliniai ratai buvo labai dideli, priekinis mažesnis ir tik vienas, kad ekipažą būtų lengviau vairuoti. Be to, po grindimis žemai buvo įtaisytas labai didelis smagratis, kuris turėjo saugoti ekipažą nuo vibracijos važiuojant. 1889 metais šis Benco automobilis buvo eksponuojamas parodoje Paryžiuje (toje pačioje parodoje ,dalyvavo ir Daimleris), tačiau automobilio išradėjų modeliai ypatingo susidomėjimo čia nesukėlė ir nesulaukė didesnio pasisekimo. Daug garsesni buvo konstruojami vidaus degimo varikliai, kuriems daugelis pirkosi licencijas.

Nors ir gana greitai pripažinti, pirmieji automobiliai buvo dar toli gražu netobuli: iš pradžių su jais gana sėkmingai galėjo konkuruoti ir garu varomi ekipažai, ir ką tik pradėti gaminti elektromobiliai. Benzininiai automobiliai palyginti su savo konkurentais dar nebuvo nei tokie greiti kaip garo ekipažai, nei tokie ekonomiški kaip elektromobiliai. Be to, pirmųjų automobiliu ratai dar nebuvo visiškai gerai pritaikyti riedėti nelygiais keliais (apie asfaltuotus kelius tada niekas nebuvo girdėjęs), tačiau “benzininis automobilis lengvai nepasidavė, o pasirodė esąs toks pat atkaklus kaip ir jo kūrėjas K. Bencas, kurio negalėjo palaužti jokios nesėkmės.

Šiais šiuolaikiškais laikais automobilių supirkėjai Vilniuje turi dėkoti išradėjui K.Bencui, kuris parūpino pigias ir patvarias mašinas, kuriomis dabar prekiaujama.

Beveik kiekviena šalis turi savo automobilio išradėją: austrai teigia, kad tai buvęs Markusas, prancūzai šį nuopelną priskiria Deliarui de Butenviliui, anglai gina Batlerio pirmenybę, o vokiečiai įrodinėja K. Benco teises…

  1. Jakovlevo įmonės produkcija buvo eksponuota pasaulinėje Čikagos parodoje 1893 m. Pamatęs čia Benco automobilį „Velo”, E. Jakovlevas ir Peterburgo karietų dirbtuvės savininkas P. Frezė nusprendė sukurti panašią mašiną. E. Jakovlevas sukonstravo variklį ir transmisiją, P. Frezė važiuoklę ir kėbulą. Pirmasis rusų automobilis užbaigtas 1896 m. Tai buvo fajetono tipo dvivietė karieta su keturių taktų horizontaliu vieno cilindro varikliu, įtaisytu ekipažo užpakalinėje dalyje. Jame buvo panaudota sausų elementų baterija ir paprastas garavimo tipo karbiuratorius. 860 cm3 darbinio tūrio variklis išvystydavo 1,5-2 AG galingumą. Variklio sukamasis momentas diferencialui buvo perduodamas dviem guminiais diržais. Dviem svertais diržus buvo galima perjungti nuo vienų skriemulių ant kitų: automobilis turėjo tuščios eigos ir dvi darbines pavaras. Atbulinės pavaros jame nebuvo. Ratai, labai panašūs į tuometinių karietų ratus, buvo pritaisyti prie elipsinių lingių ir aptraukti ištisinėmis guminėmis padangomis. „Motorinę karietą” sustabdydavo arba rankiniu stabdžiu — tada prie užpakalinių ratų padangų prispausdavo stabdžių kaladėles, arba kojiniu stabdžiu, kuris veikdavo transmisiją. Automobilis svėrė 300 kg. Jis turėjo didelį sustumiamą odinį gaubtą, du žibalinius žibintus ir signalą — ragelį su gumine kriauše. Nors variklis buvo silpnas, su mašina galėjai važiuoti apie trisdešimt kilometrų per valandą greičiu.

ROTORINIO VARIKLIO IŠRADĖJAS INŽINIERIUS FELIKSAS VANKELIS

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patiko? Pasidalink

Ar galės automobilis važiuoti be vairuotojo, ar pakeis žmogų automatas?

Ar galės automobilis važiuoti be vairuotojo, ar pakeis žmogų automatas? Juk automatas neužsižiopsos, nenukreips ne laiku dėmesį nuo kelio, neatliks klaidingo veiksmo ar manevro ir, žinoma, niekad nepiktnaudžiaus alkoholiu. ESM valdomas automobilis preciziškai aplenks jo neapakins priešais važiuojančių mašinų žibintai ar ryškūs saulės spinduliai, jam netrukdytų nei rūkas, nei nakties tamsa. Kompiuteriai vairuotų automobilį daug tiksliau negu žmogus, greičiau orientuotųsi sudėtingoje situacijoje. Atstumai gatvėse ir keliuose tarp ESM valdoratį automobilių būtų daug mažesni, eismo juosta siauresnė, o kelių pralaidumas ir greitis didesnis. Tokio automobilio savininkas įsėdęs i mašiną ir, pavyzdžiui, įsijungęs spalvotą televizorių dideliu greičiu ir labai saugiai nuvyktų reikiamą vietą. Ar itš tiesų taip bus XXI amžiuje?..

Manome, visai realu, kad jau artimiausioje ateityje miestų gatvėse galėtų važinėti autobusai be vairuotojų, nes jie vežioja keleivius pastoviais iš anksto numatytais maršrutais. Autobusų sustojimo vietos galėtų būti užprogramuotos, sankryžose šviesoforų signalai sujungti su davikliais, esančiais gatvės važiuojamojoje dalyje. Tokių autobusų be vairuotojų trasos būtų izoliuotos nuo kitų transporto. Signalą autobusui pajudėti iš sustojimo vietos, duotų paskutinis įlipęs keleivis. Panašiai keleivinio transporto eismas galėtų būti organizuojamas ir tarpmiestinėse magistralėse. Ilguose tarpmiestiniuose mažuose automobilių eismo automatizavimas bei programavimas daug sudėtingesnis (sunku izoliuoti ilgas trasas, o galiniuose maršrutų punktuose reikėtų itin sudėtingų įrengimų). Tačiau apskritai komunalinio transporto automatizavimas realus dalykas. Pasaulyje jau yra sukonstruota ir eksploatuojama daug panašių sistemų.

Daug sudėtingiau automatizuoti lengvųjų automobilių eismą, kadangi kiekvienas, automobilis važiuoja laisvai pasirinktu maršrutu. Šiuo, atveju reiktų arba pertvarkyti absoliučiai visus automobilių kelius, gatves, įvažiavimus ir net kiemus, arba įrengti kiekviename automobilyje dvigubą valdymo sistemą: automatinę ir su vairuotojo pagalba.

Norėdami šiek tiek suprasti šios problemos sudėtingumą, pažvelkime i vairuotoją ir automobilį kaip vieningą informacijos valdymo sistemą. Priėmęs ir suvokęs įvairią informaciją (važiavimo krypties kliūtys, įvairios aplinkinės jėgos vėjas, nuolydis, kelio nelygumai, kitų transporto priemonių signalai ir t. t.) vairuotojas nedelsdamas perduoda savo „įsakymus” automobiliui vairo, pedalų, vertų, rankenėlių pagalba.

Automatizuotas automobilis i visą šią informaciją ir signalus reaguoti daug sunkiau. Be to, važiuojant atsiranda įvairiausių situacijų, kurių neįmanoma užprogramuoti ar numatyti. Pavyzdžiui, prityręs vairuotojas net iš pėsčiojo veido išraiškos supras, ir tas praleis automobilį ar ne. O dar laisvai pasirinktas maršrutas, kelio ženklų supratimas ir kitos problemos. Vadinasi, individualaus automobilio automatizuoto valdymo sistema turėtų būti labai sudėtinga, kad akimirksniu sugebėtų įvertinti visus galimus situacijos variantus. Jeigu sistema reaguos lėtai ir pavėluotai duos valdymo komandas, važiavimas bus lėtas, trukdys eismui, tuo pačiu mažės ir eismo saugumas… Taigi neišspręstų problemų čia dar daug.

Visgi atskirų automobilio vairavimo elementų automatizavimas įmanomas jau šiandien: automatinis automobilio sustabdymas važiuojant kolonoje, automatinis žibintų perjungimas iš ilgų šviesų trumpas ir priešingai. Tai ne tik palengvintų vairuotojo darbą, bet ir padidintų automobilių eismo saugumą. Jau dabar daugelyje automobilių naudojamos automatinės pavarų dėžės, nebereikia ranka junginėti pavarų.

Galima sumažinti svertų ir pedalų skaičių, palengvinti svertų ir pedalų stabdymą, pagerinti matomumą, sudaryti ištaigingas vairuotojų darbo sąlygas, kad niekas jo neblaškytų, kad jis nepervargtų. Šioje srityje padaryta dar mažai, nors automobiliui jau šimtas metų…

Paslaugos: automobiliu supirkimas vilniuje

Šaltinis – Saugaus automobilio koncepcija

Patiko? Pasidalink